2011 m. kovo 25 d., penktadienis

Įlaipinimo pro priekines duris privalumai

Šiandien Vilniaus dienoje eilinį kartą užmačiau vieną iš daugybės laikas nuo laiko pasirodančių straipsnelių apie Vilniaus miesto viešojo transporto įlaipinimo pro priekines duris, tvarką. Ir žinot į ką aš atkreipiau dėmesį? Iki šiol visi vardijami privalumai yra arba ne patys svarbiausi, arba tik teoriniai, nes praktikoje nepavyko pasiekti užsibrėžtų tikslų: zuikių sumažėjo, tačiau bilietėlių pardavimai nepadidėjo, planuotų išaugusių pajamų nepastebėjo, o troleibusai greičiau važiuoti nepradėjo.

Iš tikrųjų nesu neigiamai nusiteikęs šios tvarkos atžvilgiu, tačiau aš, kaip Vilniaus viešojo transporto keleivis, praktikoje įžvelgiau visai kitus pasiteisinusius, bet neakcentuotus privalumus:

  • Išnyko nereikalingas keleivių judėjimas transporto priemonėje. Prievolė, žymėti bilietėlį lipant į troleibusą, sumažino keleivių poreikį brautis pilname troleibuse iki artimiausio komposterio, o svarbiausia, prašyti, jog tai padaryčiau aš arba kitas keleivis jam iš kairės.

  • Sumažėjo chaotiško judėjimo kiekis. Daugeliui tapo aiški kiekvienų durų paskirtis, bei kur link reikia judėti, todėl nebereikia nuteikti savęs imtynėms, ruošiantis išlipti stotelėje, o tuo pačiu tai suformavo padidėjusios keleivių kultūros įspūdį.

  • Zuikiais nebetampama netyčia. Turbūt daugelis esame patyrę nusivylimą, kuomet būdami sąžiningu keleiviu, sumokėjome baudą vien tik dėl savo išsiblaškymo, t.y. pamiršome nusipirkti ar išmušti bilietėlį. Dabar tai tapo beveik neįmanoma vien todėl, kad įlipdami į transporto priemonę bilietėliu turime pamojuoti vairuotojui.

  • Nebereikia būti pirmūnu prie bilietėlių komposterio. Žinant lietuviškus kontrolierių kultūros ypatumus, pasiteisinimas, jog neseniai įlipau ir nespėjau pažymėti bilietėlio, gali negelbėti. Bet vėlgi, bilietėlių žymėjimas, įlipant į autobusą, problemą išsprendė iš esmės.

Visa tai tik mažytės smulkmenos, tačiau kartais tiek ir tereikia, kad pasijusti jaukiau ir kultūringiau!